Tabarkos, Naujosios Tabarkos arba Planos sala yra didžiausia Valensijos bendruomenės sala ir vienintelė apgyvendinta sala, esanti už 22 km nuo Alikantės ir maždaug už 8 km nuo Santa Polos uosto. Administraciniu požiūriu ji laikoma Alikantės priemiesčiu, ją sudaro to paties pavadinimo Tabarkos miestelis, o 2016 m. duomenimis, joje gyvena 57 gyventojai. Šiuo metu sala gyvena tik iš turizmo. Vasaros mėnesiais čia kasdien atvyksta iki 3 000 žmonių. Į salą reguliariai kursuoja katamaranai iš Alikantės ir Santa Polos, taip pat vykdomi sezoniniai skrydžiai iš Guardamar del Segura, Cabo Rocha ir Torrevjejos. Čia įsikūrę daugybė restoranų ir viešbučių. Paplūdimiuose galima tiesiog praleisti visą dieną, mėgaujantis skaidriu, švariu vandeniu. Arba pasivaikščioti po senamiestį ir susipažinti su jo viduramžių architektūra. Tabarkos gamtinės sąlygos leidžia nardyti ir nardyti. Čia gyvena įvairios žuvys, omarai, jūrų žvaigždės ir vėžliai. Tabarkoje kadaise gyveno net baltabruviai ruoniai. Per savo gyvavimo laikotarpį sala ne kartą keitė pavadinimą. Graikai ją žinojo kaip Planesia, o romėnai pavadino Planaria. Viduramžiais ji buvo pavadinta Šventojo Petro vardu, nes, pasak legendos, prie salos krantų kadaise prisišvartavo apaštalo laivas. 1770 m. atvykus genujiečių pabėgėliams iš Tuniso Tabarkos salos, ji imta vadinti Nova Tabarka. Salos plotas - 30 ha, o didžiausias ilgis - 1,8 km. Vakariniame jos gale yra susiaurėjimas, kuriame yra uostas ir du paplūdimiai. Šis sąsmauka skiria miestelį nuo likusios salos dalies. Šalia pagrindinės salos yra Nao, Galera ir Cantera salelės. Salą supa kelios uolos, o pietiniame salos pakrantės gale yra Llop Marie urvas. Rytinėje pusėje yra tik San Chosė bokštas, švyturys, kapinės ir keli laukai. Geologiškai tikėtina, kad sala buvo Santa Polos kyšulio dalis Saloje rasta romėnų laikų radinių, tačiau pastatų liekanų, kurios rodytų stabilią gyvenvietę, nerasta. Tačiau yra nekropolio ir laivų liekanų, amforų ir galbūt pramoninių pastatų. Tikėtina, kad tai senovės graikų Planesijos, kurią Strabonas dėl uolų gausos vadino pavojinga sala - tai liudija nuskendusių romėnų laivų liekanos, laikai. Dabartinės Tabarkos istorija prasidėjo 1768 m., kai karalius Karlosas III išpirko iš vergijos 69 Ligūrijos šeimas, gyvenusias Tuniso Tabarkoje. 1770 m. buvę belaisviai atvyko į Naująją Tabarką Alikantėje. Kiekvienai šeimai buvo suteiktas būstas ir keletas privilegijų: jie negalėjo tarnauti kariuomenėje ir neprivalėjo mokėti mokesčių. Salos saugumą užtikrino vienas galeonas, o žvejybai plėtoti buvo skirti 6 laivai. Tuo metu saloje gyveno 296 gyventojai. Praėjus devyneriems metams nuo kolonizacijos pradžios, į salą atvykusi komisija nustatė, kad sala nyksta. Žemė nebuvo dirbama, tvirtovė griuvo, laivai nebuvo naudojami, trūko gėlo vandens. Nauja geopolitinė padėtis n. 19 a. Ispanijoje sumažino salos karinę reikšmę ir įgulos skaičių. 1835 m. buvo panaikintos visos tabarkiniečių privilegijos. 1850 m. įgula ir gubernatorius paliko Tabarką, kuri galutinai sunyko. Tik nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio buvo restauruoti pagrindiniai pastatai: tvirtovės sienos, švyturys, bažnyčia ir gubernatoriaus namas. 1983 m. sala paskelbta jūrų rezervatu.
