Buvo keista vėl vykti į Ispaniją. Neturėjau jokios vilties, kad kada nors būsiu įleistas atgal į šią šalį, kurią po savo tėvynės myliu labiau nei bet kurią kitą pasaulio šalį, ir pats nebūčiau išvykęs, kol bent vienas iš mano draugų ispanų tebebuvo kalėjime. Tai garsaus rašytojo Ernesto Hemingvėjaus, kuriam šiandien sukanka 120 metų, žodžiai. Jis gerbiamas ne tik savo tėvynėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Ispanijoje, kurią rašytojas labai mylėjo ir kuriai skyrė ne vieną savo kūrinį. Hemingvėjaus Ispanija - tai ryškios ispaniškos virtuvės spalvos ir kvapai, aistringos bulių kovos ("Ir saulė leidžiasi", "Mirtis po pietų") ir dosnūs, linksmi žmonės, nuožmus 30-ųjų metų pilietinis karas ("Kam skambina varpas"), kuriame Hemingvėjus dalyvavo respublikonų pusėje, karo veiksmų eigą nušviesdamas kaip korespondentas. "Galiausiai ispanas ištikimas tik savo gimtajam kaimui. Tai yra, pirmiausia, žinoma, Ispanijai, paskui savo tautai, paskui savo provincijai, paskui savo kaimui, savo šeimai ir savo amatui. Jei mokate ispanų kalbą, tai iš karto nuteikia ispaną jūsų naudai, jei pažįstate jo provinciją, šis nusiteikimas dar labiau sustiprėja, o jei pažįstate jo kaimą ir amatą, tampate jam savas tiek, kiek tai apskritai įmanoma užsieniečiui." Hemingvėjus ne kartą lankėsi Valensijoje, ir čia yra vietų, kuriose vis dar tvyro to meto Ispanijos atmosferos dvasia. Pirmiausia tai bulių kovų arena. Norint šiek tiek suprasti šio tradicinio ispaniško spektaklio prasmę, reikėtų perskaityti esė "Pavojinga vasara", kur autorius apibūdina bulių kovas kaip meną, aistrų žaidimą, taip būdingą visiems ispanams, kaip dviejų gyvų būtybių - žmogaus ir buliaus - dvikovą. Be bulių kovų, Hemingvėjus buvo gero ispaniško vyno ir geros virtuvės mėgėjas. Valensijoje iki šiol veikia restoranas "Pepica", kuriame rašytojas dažnai lankydavosi. "Restoranas priklausė tai pačiai šeimai ir klientai gerai pažinojo vieni kitus. Prie kranto girdėdavome bangų ošimą ir žibintų švytėjimą ant drėgno smėlio. Gėrėme sangriją, raudonąjį vyną su šviežiomis apelsinų ir citrinų sultimis, patiekiamą didelėse ąsočiuose, o pradžiai užsisakėme vietinių dešrelių, šviežio tuno, krevečių, traškių keptų aštuonkojo čiuptuvų, kurių skonis priminė keptą omarą. Vakarienė buvo labai kukli pagal Valensijos standartus, o restorano savininkas baiminosi, kad išeitume alkani." Ši vieta populiari ir šiandien, joje galima paragauti autentiškos Valensijos paeljos.